- puikavojimas
- ×puikavójimas sm. (1) K; R, N → puikavoti: Pilnas puikystės, puikavójimo KII116. Ar nėra daug, kurie visą savo amžį praleidžia už puikavojimą su rūbais besirūpindami? Kel1881,85. | refl.: Seniau vadindavo puikavojimusi, jei marti parsinešdavo su savimi kraitį iš lininių marškinių rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.